1821 m. vokiečių fizikas Thomas Johann Seebeck ištyrė skirtingų metalų sąvoką, kai jie yra sujungti. Jis atrado, kad buvo stebimi temperatūros pokyčiai tarp sąnarių ir magnetinio lauko – tai žinoma kaip Seeback efektas.
Vėliau buvo nustatyta, kad magnetinis laukas yra termoelektrinės srovės dalis. Dviejų tipų laidų generuojama įtampa naudojama temperatūrai matuoti nuo labai aukštos iki žemos.
Temperatūros matavimo slenkstis priklauso nuo naudojamos vielos medžiagos tipo, ir nors esant labai mažai srovei, galia gali būti generuojama iš termoporos jungties.
Mokslininkai Michaelas Faradėjus ir Georgas Ohmas naudojo Seeback efektą, kad atliktų eksperimentus, kad padėtų geriau suprasti poveikį ir temperatūros matavimus.
Remiantis šiuo atradimu ir atlikus tolesnius mokslininkų tyrimus per visą istoriją, 1900-ųjų pradžioje buvo pagamintos termoporos. Nuo to laiko technologija vystėsi ir pažengė į tokią, kokia yra šiandien. Dabar jie naudojami daugelyje skirtingų prietaisų nuo maisto ruošimo iki vaistų gamybos.
